Mano puikioji Unė

Tikriausiai Unės Babickaitės veidas Jums nepasirodys pažystamas, o ir pavardė negirdėta, tačiau, laimei, progų apie talentingą tarpukario aktorę išgirsti pasitaiko vis daugiau ir daugiau, ir besidomintiems Unės Babickaitės gyvenimu atsiveria puikios galimybės apie šią moterį sužinoti daugiau – išleista ne viena atsiminimų knyga, kolekcijas su Unės istorija ir nuotraukomis yra priglaudęs ne vienas muziejus.Nuo 2002 metų, aktorės tėviškėje, Laukminiškiuose, veikia ir muziejus, skirtas tiek Unės, tiek jos brolio, rašytojo Petro Babicko atminimui.Galiausiai, net ir praėjus kiek daugiau nei keturioms dešimtims metų po Unės Babickaitės mirties, ši asmenybė neliko nepastebėta ir teatro žmonių -  į jos įkvėptų aktorių gretas 2010 metais įsirašė ir aktorė, režisierė ir choreografė Birutė Mar, sukūrusi vieno veiksmo spektaklį apie Unės gyvenimą ir teatro svarbą jame.O pastarajui moteris paskyrė visą savo gyvenimą.

 

Uršulė Babickaitė gimė 1897 metais, Kupiškio rajone, nedidukiame Laukminiškių kaime.Nors augo ūkininkų šeimoje, kurioje tarp keturių vaikų buvo vienintelė mergaitė, savęs būnant tiesiog rūpestinga motina ir namų prižiūrėtoja neįsivaizdavo – nuo pat vaikystės domėjosi teatru, be šios mergaitės kaime savo veiklos neįsivaizdavo nei vienas choras, ar vaidybos būrelis.

Nors ir kaip jautrios sielos mergina mylėjo Lietuvą, tęsti savo kelionės į teatrą išvyko į Sankt Peterburgą vaidybos meno mokytis Peterburgo Imperatoriškoje konservatorijoje, o galiausiai ir į Ameriką, kur sutrumpinus savo vardą į Une Baye, sužydėjo kaip aktorė ir išgyveno darbingiausius ir sėkmingiausius savo gyvenimo metus.Tuomet išvydę jaunos, didelių akių merginos talentą, jos troško daugybė teatrų : Unė vaidino Vašingtono, Niujorko teatruose, ir net sukūrė tris vaidmenis begarsiame kine.

 

Amerikoje Unė sutiko ir savo būsimą vyrą Vytautą Andrių Graičiūną, ir kaip pati Unė vėliau rašo savo dienoraštyje, tai tapo ne tik santuoka, bet ,,...susivienijimu dviejų baisiai ištroškusių grožio, tobulo grožio šioj grubioj žemėj - sielų!“.1924 metais įvykusi santuoka visgi nesiklostė puikiai, Unė su vyru praleisdavo mažai laiko kartu, nes dirbo atskiruose miestuose, tačiau juos vienijo vienas tikslas – susikurti kuo tvirtesnį ekonominį pagrindą, jog galėtų grįšti į gimtąją Lietuvą, ir kaip Unė laiškuose vyrui rašė : ,, galėsim pašvęst gyvenimą pasidalindami mokslu su mūsų lietuviais [...] ir gal pakelsim kiek Lietuvos galvą tautų tarpe“.

Artistė – tai tas stulpas, prie kurio kiekvienas šuo pakelia koją (Unė Babickaitė)

Taip lauktas poros grįžimas įvyko 1936 metais.Unė pradėjo vadovauti Šiaulių sąjungos teatrui, o Vytautas Andrius Graičiūnas dėstytojauti Kauno universitete.Kaip bebūtų, išsvajotasis sugrįžimas į tėvynę nepasirodė toks puikus, kokio pora tikėjosi.Lietuvių publika Unės kūrybinės estetikos nesuprato, tačiau aktorė nepasidavė, visą gyvenimą vertinusi kiekvieną kritiką ir tikėjo, jog ,,...taip, kaip jūra išmeta gintarą ne tada, kada rami, bet tada, kai blaškosi audroj, daužydamasi į uolas iš savo gelmių kilusiomis vilnimis, taip ir menininkas nusivylime ir skausme pasiekia savo dieviškąją kibirkštėlę.“

Deja, savo kibirkšties Unė Lietuvoje nebesulaukė, graitai užklupo dar sunkesni laikai.Į jos vyrą tuometinė valdžia žiūrėjo įtariai ir nepasitikėjo iš Amerikos atvykusia pora, todėl ištrėmė V.A.Graičiūną dešimčiai, o Unę penkeriems metams į Sibirą.Tremtyje vyras nusižudė, o 1961metais, jau sugrįžus į Lietuvą, užgęso ir Unės Babickaitės gyvybė.

 

Aš nenoriu minios – aš noriu daug

Į teatrą duris Unei atvėrė ne kas kitas, o pats Balys Sruoga.Būtent jis pastūmėjo merginą studijuoti Peterburgo imperatoriškoje konservatorijoje ir susitrumpinti vardą į Unė, taip lyg padėdamas pamatus aktorės ateičiai.Yra išlikusi ir 1915 metais rašytojo dovanota nuotrauka, su tokiais žodžiais kitoje pusėje, skirtais Unei : Aš nenoriu minios -

aš noriu daug -

aš noriu kad tik tu viena

manij tegiventum       

                                                                                                                                                             Balys Sruoga ne vienintelis intelektualas, su kuriuo Unė, būdama itin atviro būdo, palaikė ryšius.Aktorė bendravo ir net būdama Amerikoje susirašinėjo su Žemaite, Petru Vaičiūnu, Adomu Varnu, Vytautu Sirijos Gira.

Paryžiuje aktorė susipažino su rusų poetu Konstantinu Balmontu ir ši draugystė truko visą gyvenimą : Blamontas, įkvėptas Unės grožio ir kilnios sielos kūrė eiles, o jam susirgus sunkia liga, Unė budėjo šalia ligoto draugo.

Grožis tebūna mūsų gyvenimo alfa ir omega, tebūna mūsų religija (Unė Babickaitė)

Į Lietuvą sunkiausiu metu, užklupus okupacijai ir grėsiant pavojui tiek laisvei, tiek gyvybei,  grįžusi aktorė su vyru iki pat gyvenimo galo savo laiką tėvynėje paskyrė grožiui.Net ir kritikos rykščių skaudžiai mušama, Unė nenusigrėžė nuo teatro, o Vytautas Andrius už menką atlyginimą nuoširdžiai mokė vadybos ir į istoriją buvo įrašytas kaip vienas žinomiausių ir geriausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų.Unė visą gyvenimą tikėjo, jog tik kilni siela padaro gerą aktorių, ir paskui save paliko tik grožį ir gėrį : finansiškai rėmė sergantį skulptorių Vytautą Košubą, rūpinosi mirštančiu leksografu Antanu Lėliu.Gerų darbų Unė niekam negailėjo.Galiausiai, režisavusi spektaklius, sukūrusi daugybę vaidmenų ir išmokius vaidybos meno ne vieną aktorių, Unė Babickaitė paliko pėdsakus tiek Lietuvos, tiek Amerikos teatro istorijoje.

Su meile, RUSSET FOX !