Didelio miesto jausmai

Niekada nemaniau, kad galiu Tavęs ilgėtis.

O tiesa tame, jog kiekviena mergina savo gyvenime vienaip ar kitaip sutinka savo Andy Warholą.

Tai galbūt pramuštgalvis jaunystės nuotykis, arba įkvėpiantis atsiskyrėlis. Aptemdo protą, sukonstruoja dalele po dalelės sau mūzą ir užburia. Galiausiai palieka.

 Visiškai išderina gyvenimo akordus.

 Nuveda neviltin, neviltin, neviltin.

-         Mes jauni. – sako jis ir tempiasi per plyną lauką.

Juokas, nerūpestingi prisilietimai. Mes gimę būti laisvais. Jo pasaulis tave intriguoja, jo istorijos klausytumeis valandų valandas.

Kai jis būna šalia, ranka  paliečiamas, laikas išnyksta, kai jo nėra - nerandi vietos.

Kaip pasiutęs žvėris, ieškantis kampo pasislėpti ir numirti, Tu ieškai jo rankų.

Rūkai, kad smilkstančios cigaretės kvapas užgožtų jo kvapą įsismelkusį į kraują, į odą ir į sielą.

 

   -    Jeigu tik garsiau belsi, aš įsileisiu Tave į savo vienišą gyvenimą. – sapnuojas žodžiai.

Bėgant per gyvenimą užrištomis akimis, negali nesusižeist. Tavo skausmas. Jį jaučiu labiau, nei savajį. Skaudžiau. Ilgiau. Šaltą naktį vidury niekumos, niekieno. Nerūpėjo. Dabar noriu pažinti, kaip mylimą knygą.

 

Tu eini per pasaulį it svečias.Visada vienišas. Milijardai, bilijonai Tavo minčių sukas greičiau už visatos kūnus.

 

Manai niekam nerūpi. Galbūt dabar yra vienas žmogus.

Paliesti ir prisirišti – toks mano prakeiksmas.

Bet niekada nemaniau, kad galiu Tavęs ilgėtis.

Su meile, RUSSET FOX !