Niekada nemaniau, kad
galiu Tavęs ilgėtis.
O tiesa tame, jog kiekviena mergina savo gyvenime
vienaip ar kitaip sutinka savo Andy Warholą.
Tai galbūt pramuštgalvis jaunystės nuotykis, arba
įkvėpiantis atsiskyrėlis. Aptemdo protą, sukonstruoja dalele po dalelės sau
mūzą ir užburia. Galiausiai palieka.
Visiškai
išderina gyvenimo akordus.
Nuveda
neviltin, neviltin, neviltin.
-
Mes
jauni. – sako jis ir tempiasi per plyną lauką.
Juokas, nerūpestingi prisilietimai. Mes gimę būti
laisvais. Jo pasaulis tave intriguoja, jo istorijos klausytumeis valandų
valandas.
Kai jis būna šalia, ranka paliečiamas, laikas išnyksta, kai jo nėra - nerandi
vietos.
Kaip pasiutęs žvėris, ieškantis kampo pasislėpti
ir numirti, Tu ieškai jo rankų.
Rūkai, kad smilkstančios cigaretės kvapas užgožtų
jo kvapą įsismelkusį į kraują, į odą ir į sielą.
- Jeigu tik garsiau belsi, aš įsileisiu Tave
į savo vienišą gyvenimą. – sapnuojas žodžiai.
Bėgant per gyvenimą užrištomis akimis, negali
nesusižeist. Tavo skausmas. Jį jaučiu labiau, nei savajį. Skaudžiau. Ilgiau.
Šaltą naktį vidury niekumos, niekieno. Nerūpėjo. Dabar noriu pažinti, kaip
mylimą knygą.
Tu eini per pasaulį it svečias.Visada vienišas.
Milijardai, bilijonai Tavo minčių sukas greičiau už visatos kūnus.
Manai niekam nerūpi. Galbūt dabar yra vienas
žmogus.
Paliesti ir prisirišti – toks mano prakeiksmas.
Bet niekada nemaniau, kad galiu Tavęs ilgėtis.
Su meile, RUSSET FOX !
